Kasdienė meditacija
Jei Dievas apsiribotų teisingumu, jis būtų nebe Dievas, bet kaip visi žmonės, reikalaujantys gerbti įstatymą. Vieno teisingumo neužtenka. Patyrimas moko, jog tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestingumu ir atleidimu.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad teisingumas nuvertinamas ar padaromas nereikalingu, priešingai. Kas padaro klaidą, tam tenka bausmė. Tačiau tai ne pabaiga, bet atsivertimo pradžia, nes taip patiriamas atleidimo švelnumas. Dievas teisingumo neatmeta. Tačiau aprėpia ir pranoksta jį didesniu įvykiu, leidžiančiu patirti meilę, kuri yra tikrojo teisingumo pagrindas.
Turime labai įsimąstyti į tai, ką rašo Paulius, kad neįpultume į apaštalo kritikuojamas jo amžininkų žydų klaidas: „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3–4).
Šis Dievo teisingumas yra gailestingumas, dovanojamas visiems kaip malonė Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo galia. Vadinasi, Kristaus kryžius yra nuosprendis mums visiems ir pasauliui, nes dovanoja mums meilės ir naujo gyvenimo tikrumą.
Popiežius Pranciškus
„MISERICORDIAE VULTUS“
